EN:
The first Jews settled in Laukuva before the middle of the 17th century. By the end of the 18th century, the Jewish population had grown to between 120 and 140. The community continued to grow throughout the 19th century – in 1833, the town had 244 inhabitants, and by 1858, a Jewish house of prayer was already in operation. In 1868, 365 of the 507 inhabitants were Jews. According to the 1897 Russian Empire census, Laukuva had 753 inhabitants, 418 (55%) of whom were Jews. During World War I (1915–1918), the Jewish community was forcibly expelled to the interior of Tsarist Russia. In 1923, the census conducted by the independent Lithuanian government recorded 724 inhabitants, 305 of whom were Jews (42%). Seeking better opportunities, some Jews emigrated to South Africa, America, and Israel.
During the interwar period, the Jews of Laukuva were mainly engaged in trade. They owned a wool carding workshop, a bakery, a sawmill, and four mills. There were few Jewish craftsmen, and several families in the surrounding area practiced agriculture. Zionist organizations were active, including Mizrachi, Beitar, and Hechaluc, as well as charitable societies such as Gemiluth Hesed and Linath Hatsedek, and women’s organizations. Religious life centered around the Beth Midrash – a house of prayer and learning.
The oldest Jewish cemetery in Laukuva is located in the northern part of the town, near Žemaičių Plentas. It covers an area of approximately 87 by 28 meters (2,436 m²), and is overgrown with scattered trees; its eastern section has been built over. The cemetery has been largely destroyed, but 22 gravestones of various shapes made of gray and pink granite, along with their fragments bearing inscriptions in Hebrew script, have survived. The cemetery is enclosed by a low metal chain-link fence.
The cemetery was documented in May 2025. Photographed by Sergey Kanovich, translated by Joel Suldan. General view photographs by Milda Jakulytė.
LT:
Pirmieji žydai Laukuvoje apsigyveno dar prieš XVII a. vidurį. Iki XVIII a. pabaigos žydų skaičius išaugo iki 120–140. Per XIX a. bendruomenė toliau augo – 1833 m. mieste buvo 244 gyventojai, o apie 1858 m. jau veikė žydų maldos namai. 1868 m. tarp 507 gyventojų 365 buvo žydai. Pagal 1897 m. Rusijos imperijos surašymą, Laukuva turėjo 753 gyventojus, iš kurių 418 (55%) buvo žydai. Pirmojo pasaulinio karo metu (1915–1918) žydų bendruomenė buvo išvaryta į carinės Rusijos gilumą. 1923 m. nepriklausomos Lietuvos valdžios atliktas gyventojų surašymas fiksavo 724 gyventojus, iš kurių 305 buvo žydai (42%). Ieškodami geresnio gyenimo, dalis žydų emigravo į Pietų Afriką, Ameriką ir Izraelį.
Tarpukariu Laukuvos žydai daugiausiai vertėsi prekyba, žydams priklausė vilnų karšykla, kepykla, lentpjūvė bei keturi malūnai. Žydų amatininkų buvo nedaug, kelios šeimos apylinkėse užsiėmė žemdirbyste. Veikė sionistinės organizacijos – „Mizrachi“, „Beitar“, „Hechaluc“, labdaros draugijos „Gemiluth Hesed“, „Linath Hatsedek“ bei moterų organizacijos. Religinis gyvenimas telkėsi aplink „Beth Midrash“ – maldos ir mokymosi namus.
Laukuvos žydų pirmosios senosios kapinės įrengtos miestelio šiaurinėje dalyje, prie Žemaičių plento. Dabar jos užima apie 87x28 m dydžio plotą, apaugusį pavieniais medžiais, jų rytinė dalis užstatyta pastatais. Kapinės yra sunakintis, jose išliko 22 įvairių formų, pilko ir rausvo granito antkapinių paminklų ir jų fragmentų su įrašais hebrajų rašmenimis. Kapinės aptvertos metalinių grandinių tvorele.
Kapinės dokumentuotos 2025 m. gegužę. Fotografavo Sergejus Kanovičius, vertė Joel Suldan. Bendro vaizdo nuotraukos Mildos Jakulytės
