EN:

The Jewish community of Adutiškis (Yiddish: Haydutishok) was formed in the early 19th century, when Jewish residents began to move to the town. They were mainly engaged in trade (especially the flax trade), and as the town grew, a vibrant Yiddish cultural and religious life developed: by the First World War, there were four houses of prayer (a synagogue, a shtiebel, a new minyan, and a tailors’ kloiz). In 1916, as the front lines of World War I approached the town, almost all of the Jews were evacuated. Between 1918 and 1921, the returning community was oppressed by frequent regime changes and fighting in the surrounding area. Between the wars, Adutiškis was multi-ethnic, and by World War II, the town had a population of over 2,000, more than half of whom were Jews (the community also included at least 200 Jews from Stajėtiškis). The community had a rabbi, a ritual slaughterer, and an active Zionist youth movement, while the railway station strengthened trade and ties with Vilnius. In 1941, during the Nazi occupation, this community was destroyed.

The Adutiškis Jewish cemetery is located in a picturesque spot – on the heights of the Kamoja River valley. The Adutiškis Yizkor Book recalls, “In our time, almost nothing remained of the old cemetery gravestones. Due to their age and the passage of time, they had all fallen over and been covered with sand and stones. The site was fenced off and considered sacred."

In 1999, the site was tidied up on the initiative of Abraham Jochelman and fenced off with a new concrete and stone wall with concrete gates.

In 2024-2025, the cemetery was documented by Maceva volunteers, who recorded about 435 gray and pink granite gravestones of various sizes and their fragments with Hebrew inscriptions.

Photographs: Živilė Tamulionytė (2024-2025), Sergey Kanovich(2025). General view photos by M. Jakulytė (2023)

Translator: Lara Lempert

Support: Eric Feinstein, Laurie Goldstein, Susan Goldsmith, Mark Horowitz

LT:

Adutiškio (jidiš – Haydutishok) žydų bendruomenė susiformavo XIX a. pradžioje, kai į miestelį ėmė keltis žydų gyventojai. Jie daugiausia vertėsi prekyba (ypač linų prekyba), o augant miesteliui susikūrė ryškus jidiš kultūrinis ir religinis gyvenimas: iki Pirmojo pasaulinio karo minimi keturi maldos namai (sinagoga, „štiblas“, naujasis minjanas ir siuvėjų kloizas). 1916 m. Pirmojo pasaulinio karo frontui priartėjus prie miestelio, beveik visi žydai buvo iškelti iš miestelio. 1918–1921 m. sugrįžusią bendruomenę slėgė dažnai besikeitę režimai ir kovos apylinkėse. Tarpukariu Adutiškis buvo daugiatautis, o iki Antrojo pasaulinio karo miestelyje gyveno per 2000 žmonių, iš jų daugiau nei pusė – žydai (bendruomenei priklausė ir bent 200 Stajėtiškio žydų). Bendruomenė turėjo rabiną, ritualinį skerdiką, buvo aktyvus sionistinis jaunimas, o geležinkelio stotis stiprino prekybą ir ryšius su Vilniumi. 1941 m. nacių okupacijos laikotarpiu ši bendruomenė buvo sunaikinta.

Adutiškio žydų kapinės įrengtos reljefiškai raiškioje vietoje – Kamojos upės slėnio aukštumoje. Adutiškio yizkor knygoje prisimenma, „Mūsų laikais iš senųjų kapinių antkapių beveik nieko nebuvo likę. Dėl senumo ir bėgant laikui jie visi nuvirto ir buvo užnešti smėliu bei akmenimis. Vieta buvo aptverta ir laikyta šventa.“

Teritorija 1999 m. sutvarkyta Abraham Jochelman iniciatyva ir aptverta nauja betonine–akmenų mūro tvora su betoniniais vartais;

2024-2025 m. kapinės dokumentuotos Macevos savanorių, užfiksuota apie 435 įvairių dydžių pilko ir rausvo granito antkapinių paminklų ir jų fragmentų su hebrajiškais įrašais.

Fotografavo: Živilė Tamulionytė, Sergejus Kanovičius. Bendro vaizdo nuotraukos M. Jakulytės, 2023 m.

Vertėja Lara Lempert

Parama: Eric Feinstein, Laurie Goldstein, Susan Goldsmith, Mark Horowitz